Fotografijos kritikas ir teoretikas, fotografas dr. Tomas Pabedinskas :

"Fotografų pleneras „Uždaros teritorijos“ Kuršių nerijoje šiemet vyko jau trečią kartą. Rugsėjo 13-20 d. į jį susirinko jaunieji fotografai Augustina Miknevičiūtė, Domas Rimeika, Ieva Ližaitytė, Ieva Sutkaitytė, Juozas Petkevičius, Paulius Vepštas ir jiems kūrybinio įkvėpimo padėję ieškoti bei kartu kūrę jau žinomi fotografai Andrius Repšys ir plenero sumanytojas Jonas Staselis. Kaip leidžia numanyti plenero pavadinimas ir išskirtinė Kuršių nerijos geografinė padėtis, kūrybinį procesą bei jo rezultatus lėmė keletas svarbių aplinkybių. Viena vertus, neįprastas, „ne sezono“ metu pamatytas pajūris atgaivino fotografų žvilgsnio jautrumą. Kita vertus, Nerijos teritorijos uždarumas, ribotos judėjimo galimybės leido išvengti greitos, turistinės vaizdų gamybos ir vartojimo.

Taigi kokie darbai šiemet gimė tokiomis asketiškomis ir kartu kūrėjui kone idealiomis sąlygomis? Kas juos sieja ir kuo kiekvienas autorius pasirodo individualus? Bendriausią kūrybinę kryptį plenero dalyviams pasiūlė jo iniciatoriai, pakvietę fotografijose interpretuoti judesio temą. Ji atskirų kūrėjų darbuose skleidėsi regimoje tikrovėje arba vedė gylyn į nematomus (pa)sąmonės klodus, tapo inspiracija atsigręžti į Kuršių nerijos ekologines problemas arba iš apibrėžtos geografinės ir vertybinės teritorijos kritiškai apmąstyti globalią ateitį. Šiame plačiame temos interpretacijų ir ne mažiau įvairių fotografijos stilistikų kontekste, vis dėlto, ryškėja ir bendri autorių darbus siejantys bruožai, kurie kartu tampa tam tikru paties plenero kokybės ženklu. Fotografai neapsiribojo akivaizdaus Kuršių nerijos grožio fiksavimu, nedaug plenero darbuose rasime ir lengvai nuspėjamų, romantinių žmogaus vidinių būsenų išraikų gamtovaizdžiuose. Plenero lokacija jo dalyviams leido aiškiau ir intensyviau išjausti, kas kiekvienam svarbu, o uždaroje teritorijoje lėtai tekantis laikas tuos jausmus bei mintis – kūrybiškai disciplinuoti bei suteikti nuoseklią meninę išraišką. Šie kūrybiniai žingsniai reiškia išsilaisvinimą ir nuo savitikslio mėgavimosi regimybe, ir nuo naivaus pasinėrimo į jausmus. Vietoje to fotografai siūlo apgalvotai kuriamą vaizdo neapibrėžtumą, kuris sulėtina žiūrovo žvilgsnį taip, kaip Kuršių nerija sustabdė sąmoningoms patirtims pačius autorius (Augustina Miknevičiūtė-Laumė Lunaria „Jūra kartu“, Juozas Petkevičius „Programavimas“, „Kelionė“, Domas Rimeika „Be žodžių“). Plenero autoriai kuria vizualinius simbolius, neturinčius teritorinių ribų žemėlapyje ir nurodančius nepažymėtas žmogaus pasąmonės erdves (Ieva Sutkaitytė „Froido šešėlis“). Net ir tos fotografijos, kuriose, atrodytų, nesunku atpažinti įprastus tikrovės vaizdus, iš tiesų, žiūrovo mintis kreipia platesnių, tiesiogiai nepavaizduojamų vertybinių horizontų ir ateities perspektyvų linkme, bet tai daro žaismingai ir nepamokslaujant (Jonas Staselis „Ateities horizontai“). Kitose fotografijose konkreti vietovė – kormoranų kolonija – virsta aiškių vizualinių orientyrų neturinčia įsivaizduojamybės erdve, kur amžinybėje išsitęsia nuolatinis gyvybės ir mirties bei nykimo ciklas (Andrius Repšys „Balti medžiai“). Tokios fotografijos ne tiek apie kažką pasakoja, ne reprodukuoja matomus realybės vaizdus, bet įkūnija, suteikia vizualią formą naujam – būtent plenero metu Kuršių nerijoje gimusiam – patirčių ir minčių turiniui. Daugumos plenero dalyvių darbai nėra „literatūriški“, jie kviečia žiūrovą likti autentiškoje fotografijos vizualinės raiškos plotmėje. Tokiame kontekste išsiskiria tik keletas autorių, kurie savo darbais perteikia aiškų, beveik kinematografišką siužetą (Paulius Vepštas „Turistas“) ar gamtos fotografiją kuria kaip artikuliuotas žmogiškų patirčių metaforas (Ieva Ližaitytė „Apie būsenas“).

Uždaroje Kuršių nerijos teritorijoje esantį neribotą kūrybinį potencialą atskleidžia ne tik šių metų plenero dalyvių fotografijos. Kol kas neilgoje jo istorijoje būta darbų, parodančių, kad pleneras gali tapti ilgalaikio, individualiai plėtojamo fotografijų ciklo pradžia. To pavyzdžiu galėtų būti žinomo fotografo Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tarp dviejų krantų“, prasidėjusi 2018 m. pavasarį autoriui dalyvaujant plenere „Uždaros teritorijos“. Jau legenda tapo pasakojimai apie žymų Lietuvos fotografą Joną Kalvelį, kuris Nidoje daugiau kaip keturiasdešimt metų vykstančių fotografų seminarų (dabar – simpoziumų) metu kantriai kopose stebėdavo besikeičiančią šviesą ir iš smėlio dykynių parsinešdavo Lietuvos peizažo fotografijos klasika tapusius kadrus. Nidos gamtą taip pat įamžino kiti žinomi lietuvių fotografai, pavyzdžiui, Audrius Zavadskis ir Kazimieras Mizgiris. Dar anksčiau, XIX ir XX a. sandūroje Kuršių nerija traukė fotografus iš Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos savo etnografiniu savitumu.

Ilgus dešimtmečius nenutrūkstanti fotografų kūrybos Kuršių nerijoje tradicija ne tik palieka ateičiai unikalios Lietuvos vietovės atvaizdų, bet leidžia sekti ir pačios kūrybinės fotografijos raidą. Kuršių nerijoje anksčiau ieškoję įspūdingų gamtos ir žmogaus sukurtų kraštovaizdžių, dabar fotografai čia renkasi ne vien fiksuoti gražių vaizdų, bet ieškoti įkvėpimo darbams, kurių aktualumas nepriklauso nuo konkrečios juose įamžintos vietovės."